Uncategorized

„Norint išauginti finansiškai raštingą žmogų, pradėjusiam skaičiuoti vaikui tikrai neužtenka nupirkti plastikinės kiaulės taupyklės ir plastikinių monetų. Geriau pradėti „žaisti“ su tikrais pinigais.“, – sako „Finansų anatomija“ įkūrėja, finansų patarėja ir šeimos susirinkimų moderatorė Vesta Ališauskienė. Su Vesta susitikome pakalbėti apie tai, kaip vaikus supažindinti su finansų planavimu ir kaip pasiekti finansiškai raštingos šeimos statusą. Vesta, tai ir atsakyk pirmiausia į klausimą, nuo kokio amžiaus reikėtų pradėti mokyti vaiką finansinio raštingumo? Tai yra pagrindinė mano šių dienų idėja. Kadangi teikiu šeimoms finansinio konsultavimo paslaugas, kaip nešališkas žmogus, matau ką ir kaip reikėtų strategiškai sudėlioti, kad kiekvienas narys turėtų savo pareigas bei atsakomybes. Taip pat parodau tėveliams, kaip vaikus įtraukti į šeimos biudžeto planavimą. Finansiškai ugdyti vaikus labai svarbu. Pradėti rekomenduoju nuo 5 metų amžiaus. Tačiau jei vaikas gabus, geba skaičiuoti, yra nuovokus, galima pradėti ir anksčiau. Tiesą sakant, kuo anksčiau pradėsite vaikus šviesti finansų klausimais, tuo bus geriau ir jiems, ir jums patiems. Vaikus įtraukti į šeimos biudžeto planavimą labai lengva. Tereikia sudominti. Galima pradėti nuo skaičiavimo, pinigų pačiupinėjimo, pasakojimo kam jie skirti, kaip atsirado ir pan. Galima įtraukti per žaidimus, įdomias veiklas. Reikia supažindinti vaiką su darbais ir kokį atlygį už juos galima gauti. Labai dažnai tėvai už vaikų atliktus darbus „permoka“. Pavyzdžiui, plovykloje automobilį galima nusiplauti už 2 eurus, vaikui tėvai už automobilio plovimą sumoka 10 eurų ir padaro meškos paslaugą. Nes vėliau, įsidarbinęs, kad ir toje pačioje plovykloje, jis nesupranta, kodėl čia mokamas toks mažas atlyginimas. Todėl labai svarbu vaikui paaiškinti, kokie yra darbai, kaip jie dirbami ir koks už juos priklauso atlygis – valandinis, dieninis, savaitinis, mėnesio. Labai svarbu apie tai su vaiku kalbėti ir tam tikrais amžiaus tarpsniais supažindinti su vis kitais darbais. Kaip supažindinti vaiką su finansais, jų racionaliu planavimu, taupymu? Ar reikėtų vaikus įtraukti į šeimos biudžeto planavimą? Kaip ir minėjau, labai svarbu, kad vaikas žinotų pinigų atsiradimo istoriją – kaip atrodė pirmieji pinigai, ar tai buvo monetos, ar popierinės kupiūros ir pan. Iš tiesų, net ne kiekvienas suaugęs žino, jog senovėje kaip valiuta buvo naudojami gyvuliai, gamtoje randamos kriauklės, akmenukai, pagaliukai, meteoritų liekanos, gintaras ir t.t. Tokios istorijos vaikams labai įdomios, tad reikėtų nevengti su jomis supažindinti, pasakoti, kalbėti, analizuoti. Svarbu vaiką supažindinti ir su mainais, nes šis procesas jiems labai natūralus – juk jau ankstyvame amžiuje vaikai mainosi žaislais. Tad reikėtų pabandyti pasimainyti šeimoje tam tikrais daiktais, paaiškinant vaikui, kad mainai mums padeda suprasti daikto vertę. Taip žinos, jog pasiūlymas mainyti automobilį į knygą nėra naudingas automobilio savininkui. Mano manymu, tėvai neturėtų vaikams sakyti kiek tiksliai uždirba. Kiekvienoje šeimoje neišvengiamai ateina toks momentas, kai vaikai paklausia mamos ir tėčio kiek šie uždirba. Tėvų atsakymas turėtų būti – pakankamai tam, kad užtektų pavalgyti, laisvalaikiui, sumokėti būtinuosius mokesčius už paslaugas, nusipirkti rūbų ir pan. Nereikėtų įvardinti sumos, nes vaikai smalsūs, mėgsta girtis ir tokiomis „žiniomis“ gali pasidalinti su draugais. Vaikui paklausus nereikėtų sakyti tokių frazių, kaip – „užaugsi sužinosi“, „ne tavo reikalas“ ir pan. Kaip ir nereikia sakyti, kad neturite pinigų. Geriau viską paaiškinti jam suprantama kalba. Kaip manai, gal vaikus finansinio raštingumo jau reikėtų pradėti mokyti mokyklose? Tikrai taip. Net rekomenduočiau finansinio raštingumo vaikus pradėti mokyti darželyje. Bent jau priešmokyklinėje klasėje. Čia jis jau turi žinoti kas yra pasyvios ir aktyvios pajamos. Paprastai vaikų finansus reguliuoja tėvai, t. y. duoda tam tikrą sumą pinigų ir griežtai prisako kur išleisti. O gal reikėtų vaikus paskatinti užsidirbti patiems? Gerai, kad tėvai duoda tam tikrą sumą pinigų. Tai vadinama kišenpinigiais. Juos reikėtų duoti jau 5 metų amžiaus vaikui. Pradėti nuo mažesnės sumos – 20-50 centų. Tokiu būdu ugdomi vaiko taupymo įgūdžiai. Vaikas atranda tikslą susitaupyti konkrečiam daiktui, o ne viską išleisti niekams. Skatindami užsidirbti patiems, skatiname vaikų verslumą. Kuo labiau skatinsime vaikų verslumą, tuo tik geriau bus jiems patiems. Nes jie norės mokytis, kad taptų verslininkais, o ne, kad dirbtų kažkam kitam. Nederėtų vaikui griežtai prisakyti kur išleisti savo pinigus. Jo pinigai yra jo, tad jis pats ir turi planuoti kur juos išleisti. Tačiau jūs turėtumėte paskatinti, patarti ką geriau pirkti, o ko ne. Reikėtų paraginti vaiką planuoti savo išlaidas, kad nebūtų taip, kaip nutiko vienai mano klientei. Jos dešimtmetė dukra per vieną dieną išleido 50 eurų. Taip nutiko dėl to, kad mergaitė niekada iki tol nebuvo turėjusi tokios sumos, o mama su ja nesikalbėjo apie pinigus. Paklausta mažylė net nesugebėjo paaiškinti kur išleido tiek pinigų. Ar įmanomas toks reiškinys „finansiškai raštinga šeima“? Tai lengva, ar sudėtinga pasiekti? Ir kaip to pasiekti? Manau, kad tikrai įmanomas. Man labai smagu, jog nemažai šeimų į mane kreipiasi, kaip į šeimos susirinkimų moderatorių, finansų patarėją. Žmonės tikrai nuoširdžiai nustemba, kad šeimoje gali būti rengiami susirinkimai, kad jie visi bendrai gali nutarti, kokius pirkinius pirkti ir kiek kam išleisti pinigų. Juk net ir vaikai yra šeimos dalis ir jie turi visišką teisę kalbėti, reikšti savo nuomonę, priimti sprendimus. Tad nuoširdžiai tikiu, jog toks reiškinys, kaip „finansiškai raštinga šeima“ tikrai įmanomas. Pati asmeniškai stengiuosi kurti naujus, šeimų finansinį raštingumą skatinančius projektus, ir matydama susidomėjimą labai džiaugiuosi. Malonu sulaukti grįžtamojo ryšio – klientų komentarų ir pageidavimų. Nes juk kiekviena šeima skirtinga, kiekvienai reikia taikyti skirtingus metodus. Man labai malonu žinoti, kaip kiekvienai iš jų sekasi, kaip sekasi ugdyti vaikų verslumą, planuoti biudžetą ir t.t. Tokiu būdu galiu tobulėti ir pati. Mano nuomonė tokia – jei žmonės puoselėja didelį norą kažką keisti ir stengiasi tai daryti, jie tikrai pasieks užsibrėžtą tikslą. Jei to noro nėra, tokiems nepadės net ir patys profesionaliausi patarėjai. Tokie visada ras visokių pasiteisinimų, kodėl „negali“ pradėti planuoti savo biudžeto. Tačiau planavimui nėra netinkamo laiko. Tai reikia pradėti daryti DABAR. Norint pasiekti finansinį raštingumą, reikia skaityti daug tam skirtos literatūros, domėtis, bandyti. Arba galima pasirinkti šeimos finansų patarėją, kuris padės, patars ir pamokys. Aš pati turiu sukaupusi 15 metų pedagoginio darbo stažą. Dirbau su ikimokyklinio ir mokyklinio amžiaus vaikais, tad puikiai žinau kas tinka pagal jų amžių. Vesdama paskaitas tėvams, netaikau vadovėlinių tiesų, o viską pritaikau iš savo patirties. Ir pabaigai gal kažką norėtum palinkėti mūsų skaitytojams? Gal ką patarti, pasiūlyti? Būkite vieningi. Tiek kurdami santykius vienas su kitu, tiek su vaikais. Kalbėkite. Kalbėkite daug. Ne tik apie meilę. Ne

Vaikai ir finansinis raštingumas. Nuo kokio amžiaus reikėtų pradėti mokyti vaiką finansinio raštingumo? „Norint išauginti finansiškai raštingą žmogų, pradėjusiam skaičiuoti vaikui tikrai neužtenka nupirkti plastikinės kiaulės taupyklės ir plastikinių monetų. Geriau pradėti „žaisti“ su tikrais pinigais.“, – sako „Finansų anatomija“ įkūrėja, finansų patarėja ir šeimos susirinkimų moderatorė Vesta Ališauskienė. Su Vesta susitikome pakalbėti apie tai, kaip vaikus supažindinti su finansų planavimu ir kaip pasiekti finansiškai raštingos šeimos statusą. Vesta, tai ir atsakyk pirmiausia į klausimą, nuo kokio amžiaus reikėtų pradėti mokyti vaiką finansinio raštingumo? Tai yra pagrindinė mano šių dienų idėja. Kadangi teikiu šeimoms finansinio konsultavimo paslaugas, kaip nešališkas žmogus, matau ką ir kaip reikėtų strategiškai sudėlioti, kad kiekvienas narys turėtų savo pareigas bei atsakomybes. Taip pat parodau tėveliams, kaip vaikus įtraukti į šeimos biudžeto planavimą. Finansiškai ugdyti vaikus labai svarbu. Pradėti rekomenduoju nuo 5 metų amžiaus. Tačiau jei vaikas gabus, geba skaičiuoti, yra nuovokus, galima pradėti ir anksčiau. Tiesą sakant, kuo anksčiau pradėsite vaikus šviesti finansų klausimais, tuo bus geriau ir jiems, ir jums patiems. Vaikus įtraukti į šeimos biudžeto planavimą labai lengva. Tereikia sudominti. Galima pradėti nuo skaičiavimo, pinigų pačiupinėjimo, pasakojimo kam jie skirti, kaip atsirado ir pan. Galima įtraukti per žaidimus, įdomias veiklas. Reikia supažindinti vaiką su darbais ir kokį atlygį už juos galima gauti. Labai dažnai tėvai už vaikų atliktus darbus „permoka“. Pavyzdžiui, plovykloje automobilį galima nusiplauti už 2 eurus, vaikui tėvai už automobilio plovimą sumoka 10 eurų ir padaro meškos paslaugą. Nes vėliau, įsidarbinęs, kad ir toje pačioje plovykloje, jis nesupranta, kodėl čia mokamas toks mažas atlyginimas. Todėl labai svarbu vaikui paaiškinti, kokie yra darbai, kaip jie dirbami ir koks už juos priklauso atlygis – valandinis, dieninis, savaitinis, mėnesio. Labai svarbu apie tai su vaiku kalbėti ir tam tikrais amžiaus tarpsniais supažindinti su vis kitais darbais. Kaip supažindinti vaiką su finansais, jų racionaliu planavimu, taupymu? Ar reikėtų vaikus įtraukti į šeimos biudžeto planavimą? Kaip ir minėjau, labai svarbu, kad vaikas žinotų pinigų atsiradimo istoriją – kaip atrodė pirmieji pinigai, ar tai buvo monetos, ar popierinės kupiūros ir pan. Iš tiesų, net ne kiekvienas suaugęs žino, jog senovėje kaip valiuta buvo naudojami gyvuliai, gamtoje randamos kriauklės, akmenukai, pagaliukai, meteoritų liekanos, gintaras ir t.t. Tokios istorijos vaikams labai įdomios, tad reikėtų nevengti su jomis supažindinti, pasakoti, kalbėti, analizuoti. Svarbu vaiką supažindinti ir su mainais, nes šis procesas jiems labai natūralus – juk jau ankstyvame amžiuje vaikai mainosi žaislais. Tad reikėtų pabandyti pasimainyti šeimoje tam tikrais daiktais, paaiškinant vaikui, kad mainai mums padeda suprasti daikto vertę. Taip žinos, jog pasiūlymas mainyti automobilį į knygą nėra naudingas automobilio savininkui. Mano manymu, tėvai neturėtų vaikams sakyti kiek tiksliai uždirba. Kiekvienoje šeimoje neišvengiamai ateina toks momentas, kai vaikai paklausia mamos ir tėčio kiek šie uždirba. Tėvų atsakymas turėtų būti – pakankamai tam, kad užtektų pavalgyti, laisvalaikiui, sumokėti būtinuosius mokesčius už paslaugas, nusipirkti rūbų ir pan. Nereikėtų įvardinti sumos, nes vaikai smalsūs, mėgsta girtis ir tokiomis „žiniomis“ gali pasidalinti su draugais. Vaikui paklausus nereikėtų sakyti tokių frazių, kaip – „užaugsi sužinosi“, „ne tavo reikalas“ ir pan. Kaip ir nereikia sakyti, kad neturite pinigų. Geriau viską paaiškinti jam suprantama kalba. Kaip manai, gal vaikus finansinio raštingumo jau reikėtų pradėti mokyti mokyklose? Tikrai taip. Net rekomenduočiau finansinio raštingumo vaikus pradėti mokyti darželyje. Bent jau priešmokyklinėje klasėje. Čia jis jau turi žinoti kas yra pasyvios ir aktyvios pajamos. Paprastai vaikų finansus reguliuoja tėvai, t. y. duoda tam tikrą sumą pinigų ir griežtai prisako kur išleisti. O gal reikėtų vaikus paskatinti užsidirbti patiems? Gerai, kad tėvai duoda tam tikrą sumą pinigų. Tai vadinama kišenpinigiais. Juos reikėtų duoti jau 5 metų amžiaus vaikui. Pradėti nuo mažesnės sumos – 20-50 centų. Tokiu būdu ugdomi vaiko taupymo įgūdžiai. Vaikas atranda tikslą susitaupyti konkrečiam daiktui, o ne viską išleisti niekams. Skatindami užsidirbti patiems, skatiname vaikų verslumą. Kuo labiau skatinsime vaikų verslumą, tuo tik geriau bus jiems patiems. Nes jie norės mokytis, kad taptų verslininkais, o ne, kad dirbtų kažkam kitam. Nederėtų vaikui griežtai prisakyti kur išleisti savo pinigus. Jo pinigai yra jo, tad jis pats ir turi planuoti kur juos išleisti. Tačiau jūs turėtumėte paskatinti, patarti ką geriau pirkti, o ko ne. Reikėtų paraginti vaiką planuoti savo išlaidas, kad nebūtų taip, kaip nutiko vienai mano klientei. Jos dešimtmetė dukra per vieną dieną išleido 50 eurų. Taip nutiko dėl to, kad mergaitė niekada iki tol nebuvo turėjusi tokios sumos, o mama su ja nesikalbėjo apie pinigus. Paklausta mažylė net nesugebėjo paaiškinti kur išleido tiek pinigų. Ar įmanomas toks reiškinys „finansiškai raštinga šeima“? Tai lengva, ar sudėtinga pasiekti? Ir kaip to pasiekti? Manau, kad tikrai įmanomas. Man labai smagu, jog nemažai šeimų į mane kreipiasi, kaip į šeimos susirinkimų moderatorių, finansų patarėją. Žmonės tikrai nuoširdžiai nustemba, kad šeimoje gali būti rengiami susirinkimai, kad jie visi bendrai gali nutarti, kokius pirkinius pirkti ir kiek kam išleisti pinigų. Juk net ir vaikai yra šeimos dalis ir jie turi visišką teisę kalbėti, reikšti savo nuomonę, priimti sprendimus. Tad nuoširdžiai tikiu, jog toks reiškinys, kaip „finansiškai raštinga šeima“ tikrai įmanomas. Pati asmeniškai stengiuosi kurti naujus, šeimų finansinį raštingumą skatinančius projektus, ir matydama susidomėjimą labai džiaugiuosi. Malonu sulaukti grįžtamojo ryšio – klientų komentarų ir pageidavimų. Nes juk kiekviena šeima skirtinga, kiekvienai reikia taikyti skirtingus metodus. Man labai malonu žinoti, kaip kiekvienai iš jų sekasi, kaip sekasi ugdyti vaikų verslumą, planuoti biudžetą ir t.t. Tokiu būdu galiu tobulėti ir pati. Mano nuomonė tokia – jei žmonės puoselėja didelį norą kažką keisti ir stengiasi tai daryti, jie tikrai pasieks užsibrėžtą tikslą. Jei to noro nėra, tokiems nepadės net ir patys profesionaliausi patarėjai. Tokie visada ras visokių pasiteisinimų, kodėl „negali“ pradėti planuoti savo biudžeto. Tačiau planavimui nėra netinkamo laiko. Tai reikia pradėti daryti DABAR. Norint pasiekti finansinį raštingumą, reikia skaityti daug tam skirtos literatūros, domėtis, bandyti. Arba galima pasirinkti šeimos finansų patarėją, kuris padės, patars ir pamokys. Aš pati turiu sukaupusi 15 metų pedagoginio darbo stažą. Dirbau su ikimokyklinio ir mokyklinio amžiaus vaikais, tad puikiai žinau kas tinka pagal jų amžių. Vesdama paskaitas tėvams, netaikau vadovėlinių tiesų, o viską pritaikau iš savo patirties. Ir pabaigai gal kažką norėtum palinkėti mūsų skaitytojams? Gal ką patarti, pasiūlyti? Būkite vieningi. Tiek kurdami santykius vienas

„Finansinio raštingumo“ sąvoka žinoma dar ne visiems, tačiau pastaruoju metu apie tai imta kalbėti vis daugiau. Kai kurie žmonės ne tik patys panoro tapti finansiškai raštingais, bet ir šias žinias įskiepyti savo vaikams. Tad kas yra tas finansinis raštingumas ir kaip jo išmokti kalbamės su „Finansų anatomija“ įkūrėja, finansų patarėja ir šeimos susirinkimų moderatore, Vesta Ališauskiene. Kas yra finansinis raštingumas? Ši sąvoka atsirado visai neseniai, tiesa? Senesnės kartos žmonės net negirdėjo apie tokį dalyką, jau nekalbu apie tėvus bei senelius. Finansinis raštingumas nėra labai nauja sąvoka, tik anksčiau tai buvo vadinama kiek kitaip – finansine gerove, finansiniu stabilumu. Lietuvai įstojus į ES, apie finansinį raštingumą pradėta kalbėti daugiau, nes užsienio šalyse ypatingai skatinamas verslumas. Verslumo ir finansinio raštingumo vaikai mokomi mokyklose, o valstybė labiau remia verslius žmones, nei tuos, kurie dirba ofisuose nuo 8 iki 17 val. Ar mūsų kartos žmonės girdėjo apie tokį dalyką, kaip finansinis raštingumas? Manau, kad ne, tačiau kažkokią kitokią sampratą girdėjo tikrai. Tačiau tada buvo kitokie laikai. Mūsų pačių, ar mūsų tėvų kartoje kažką perparduodantis žmogus buvo vadinamas paniekinamai, „spekuliantu“. Dabar laikai pasikeitę ir ankstesnį spekuliavimą vadiname tiesiog verslu. Nes šiuo metu praktiškai visi kažką perka ar parduoda – ar tai paslaugas, ar tai prekes, ar tai žmogiškuosius išteklius. Kodėl reikia mokytis finansinio raštingumo? Kaip jo išmokti ir ar iš viso įmanoma išmokti? Finansinio raštingumo reikia mokytis tam, kad taptumėte finansiškai saugūs ir nenukentėtumėte priėmę netinkamus finansinius sprendimus. Kad žinotumėte kas yra finansinė laisvė, gebėtumėte susidėlioti tikslus ir ateities planus. Dirbdama pastebėjau, kad paprašyti surašyti savo svajones, žmonės suvardina keliones, brangiausius automobilius, namus ir t.t. Tačiau kai reikia atsisukti į savo finansus, ką jie pamato? Tarkim, žmogus surašė svajonių sąrašą už 100 000 eurų. Tačiau šiai dienai jis uždirba 50 000 eurų. Ir ką jis tokiu atveju daro? Kadangi nėra finansiškai raštingas, svajonę susimažina iki 50 000 eurų per metus. Užuot padidinęs pajamas. Būtent taip elgtųsi finansiškai raštingas žmogus. Jis skaičiuotų savo biudžetą, kad galėtų pasiekti tą reikiamą, visas svajones išpildysiančią sumą. Finansinio raštingumo ne tik galima išmokti, jo būtina mokytis. 5 metų sulaukusius vaikus jau reikia pradėti mokyti finansinio raštingumo. Taip žmogus išmoks, kaip netapti sukčiavimo auka, kaip nepakliūti į finansinius spąstus, kaip nusistatyti savo gyvenimo finansinius tikslus ir pan. Aš pati, kaip finansų konsultantė, vykstu į šeimas, kuriose kartu kuriame finansinį šeimos modelį, į procesą įtraukdami ir vaikus. Per žaidimus, įdomią veiklą, įtraukiame juos į šeimos biudžeto planavimą, valgiaraščio sudarymą, supažindiname su komunalinių paslaugų mokesčiais ir t.t. Artimiau susipažinusios su šiuo procesu, šeimos ir nustemba, ir apsidžiaugia, nes atsiranda tas trečias žmogus, kuris nepiršdamas savo subjektyvios nuomonės, padeda susitvarkyti su jų pajamomis ir išlaidomis. Šeimos finansų valdymas turi būti toks pat natūralus procesas, kaip dantų valymas. Mes juk žinome, kad dantis reikia valytis ryte ir vakare. Tas pats ir su finansais. Turim kartą per savaitę, ar kas dvi savaites susiregistruoti savo išlaidas ir pajamas. Tokiu būdu žinosim kiek išleidžiam ir kiek uždirbam. Gebėsim planuotis savo ateities tikslus, įgyvendinti svajones. Kokį žmogų galima būtų pavadinti finansiškai raštingu? Ką jis turėtų žinoti? Pagrindinis finansiškai raštingo žmogaus bruožas tas, kad jis uždirba daugiau nei išleidžia. Jam tiesiog tai natūraliai pavyksta, nes geba planuoti savo biudžetą. Sąžiningai vykdo visus įsipareigojimus, moka mokesčius. Pats orientuojasi finansų rinkoje, ar turi tuo užsiimantį patarėją. Kitaip tariant, finansiškai raštingas žmogus: – aiškiai žino ir skiria kas yra aktyvios ir pasyvios pajamos; – turi sukaupęs, vadinamąją „saugos pagalvę“ – 3-6 mėnesių atlyginimų sumą; – kaupia oriai senatvei, nesitikėdamas, kad viskuo pasirūpins valstybė; – žino esminius skirtumus tarp kreditinių ir debetinių banko kortelių – kad nuėmus pinigus iš vienos, bankas palūkanas ima, o iš kitos, neima; – žino, kaip nepatekti į sukčių pinkles ir kur kreiptis su tokiais susidūrus; – žino savo turimo turto vertę bei kiek kas kainuoja; – geba tikslingai investuoti tiek į save, tiek į savo turto padidinimą; – žino iš ko susideda jo darbo užmokestis ir kiek mokesčių turi sumokėti valstybei. Finansiškai raštingas žmogus nuo finansiškai neraštingo skiriasi tuo, kad pirmasis suvokia, jog pinigai tarnauja jam, jo poreikiams, o antrasis tarnauja pinigams. Pirmasis stengiasi, kad pinigai uždirbtų pinigus, o antrasis dirba dėl pinigų ir juos uždirba sunkiu darbu. Išnykus šiam esminiam skirtumui, žmonės žinotų, kad pinigai tarnauja žmonėms, o ne žmonės tarnauja pinigams. Žmonės dažnai kaupia „juodai dienai“, tačiau tos juodos dienos geriau nelaukti. Nes jei kaupi „juodai dienai“, ji ima ir ateina. Vien pakeitus formuluotę į „saugos pagalvė“, „pagalbos fondas“, kaupimas tampa visai kitokiu. Ar Lietuvos žmonės finansiškai raštingi? Deja, statistika rodo, jog Lietuvoje yra tik 15% finansiškai raštingų žmonių. Pagal 2019 m. atliktus Spinter tyrimus – 36% žmonių savo finansus planuoja kitam mėnesiui ir vos 13% Lietuvos gyventojų – ilgesniam, nei metai laikotarpiui. Kas mane, kaip finansų konsultantę, labiausiai liūdina, jog net 50% tautiečių visiškai neplanuoja savo finansų. Tik 6% lietuvių turi senatvės taupymo strategiją. Tad kalbant ar Lietuvos žmonės finansiškai raštingi, negaliu taip drastiškai teigti, kad visiškai ne, tačiau skaičiai rodo, jog tokių mūsų šalyje mažuma. Kodėl tau iš viso kilo idėja pradėti konsultuoti žmones finansinio raštingumo tema? Prieš 5 metus įsidarbinau vienoje finansinėje įstaigoje, kurioje eiliniai žmonės konsultuojami finansiniais klausimais. Tai mokesčiai, subsidijos, išmokos, taupymo bei draudimo paslaugos ir pan. Jau pirmaisiais darbo metais pastebėjau, kad atėjęs konsultuotis į finansų įstaigą žmogus sunkiai priima sprendimus, arba iš viso jų nepriima. Ateina, išklauso informaciją ir kartais net nesupranta kas jam kalbama. Visiškai nesigilina į situaciją teigdamas, kad juo pasirūpins valstybė. Labai dažnai tokio žmogaus šeimoje išlaidos viršija pajamas, prisiimta per daug finansinių įsipareigojimų. Kitaip tariant, vos suduriamas galas su galu. Tokie žmonės gyvena nuo algos iki algos, arba, kaip aš sakau, nuo skolos iki skolos, nes gavę atlygį, jį atiduoda už skolas ir laukia kito mėnesio, kad galėtų susimokėti kitas skolas. Šie žmonės apie jokius taupymo variantus net negali galvoti, nes nėra iš ko taupyti. Todėl tokią informaciją tiesiog atmeta. Pastebėjusi tokią problemą, pradėjau ją nagrinėti giliau, domėtis, analizuoti ir ėmiausi iniciatyvos – surengiau pirmąjį seminarą „Finansinis raštingumas suaugusiems“. Jame dalyvavusios šeimos susidomėjo, kaip finansinio raštingumo išmokyti vaikus. Jų paskatinta, pradėjau organizuoti finansinio raštingumo seminarus tėveliams. Jų metu aiškinamės, kaip vaikuose ugdyti finansinį raštingumą, tačiau lygiagrečiai dirbame ir su suaugusiais. Kadangi suaugęs

Labai dažnai matau, tokio tipo skelbimus socialinėje erdvėje.  Ieškau vaikui (10-15m.) darbo, labai nori užsidirbti pinigų. Gal turit kokio darbelio?⠀ Labai džiugu, kai vaikai jau tokio amžiaus galvoja kaip užsidirbti ir tėvai tai skatina.⠀ Ką svarbu žinoti ir ką iškomunikuoti, kai išgirstate tokį norą:✓ Ar vaikas žino pinigų vertę?✓ Ar geba susiskaičiuoti (valandinį, dieninį, savaitinį ar mėnesio uždarbį)?✓ Ar aiškiai žino savo, kaip darbuotojo įgudžius✓ Ar gali pats įvardinti kokį darbą, su savo turimom žiniom, gali/nori dirbti?⠀ Leiskite patiems vaikams, parašyti darbo skelbimą, papasakoti apie savo įgūdžius, lūkesčius ir norimą uždarbį ir tik tada tokį skelbimą aptarę kelkite į socialinę erdvę.⠀ Leidimas vaikams būti savarankiškiems, tai įrodymas, kad juo pasitikite, o vaikams tai yra labai svarbu.⠀ Kokius darbus įvardina vaikai, galite rasti viename iš mano ankstesnių įrašų.⠀Susitikime komentaruose ir padiskutuokime apie darbą vaikams ⠀

Kaip dažnai galvoji ką dovanoti vaikams, o kiek dar sulauki klausimų iš giminaičių.Čia į pagalbą gali atkeliauti vaiko sąrašas, kurį jis pats sudaro arba nuotraukos kurias rinkote kai vaikas prašė nupirkti parduotuvėje. Man taip pat labai patikusi @Olga Kairienė įdėja, kadangi susidūrė su pasikartojančiu klausimu, ką nupirkti jos dukrytei dovanų, jiedu su vyru padarė ir jau dvimetė mergaitė turi 3 taupykles:⠀ Į vieną jų dedami pinigai, už kuriuos vėliau mergaitė nusipirks kažką sau. Į antrąją – pinigai, už kuriuos ji ką nors nupirks savo artimiesiems. Į trečiąją – pinigai, kuriuos ji skirs organizacijoms ar žmonėms, kurių asmeniškai nepažįsta.⠀Žmonės atvyke į svečius patys nusprendžia, į kurią taupyklę mesti pinigus. Kita įdėja, tai kad šeimose yra susitarimas, dovana arba gimtadienis, renkasi vaikai patys, svarsto savaitę ar kelias dienas, bet puikiai žino, kad abiejų būti negali, nes gimtadienio šventė irgi yra dovana kuri kainuoja, tai linksmybės, pasibuvimas drauge su šeimos nariais, giminėmis ir draugais.Ir čia galiu drąsiai teigti, kad vaikams didžiausia dovana, tai buvimas kartu, smagus laikas, o ne daiktai.Jeigu ir ši įdėja tau pasirodė nepriimtina, skaityk toliau⠀Ar tikrai vaikams reikia dovanų, tokių kaip dešimta lėlė ar 36 mašinėlė?⠀ Vertėtų su vaikais padiskutuoti ir atidaryti jiems kaupiamąją sąskaitą į kurią, dovanojamus pinigus, gali pervesti visi norintys padovanoti, čia pinigai investuojami ir bus panaudoti mokslams, pradiniam įnašui NT ar pan.⠀Žinoma viską kontroliuojate Jūs tėvai!