Meilė ir pyktis nėra priešai, jie yra tos pačios aistros dvi kryptys, ta pati ugnis, kuri gali šildyti arba deginti. Ir kai šiandien analizavome mitą apie Tristaną ir Izoldą, supratau, kodėl šis motyvas kartojasi filmuose ir istorijose iki šiol, nes jis pasakoja apie įsimylėjimą kaip apie virsmą, tranformaciją, kaip apie etapą, kai meilė ir kančia keliauja šalia, kai romantizuojame intensyvumą, kai norisi sudegti iki galo vien dėl jausmo stiprumo. Tai nėra tik drama, tai yra raida, tai yra mūsų vidinio vyro ir vidinės moters augimas per ryšį, nes be ryšio jie tiesiog neužauga. Dėl to geriausias susijungimas, tas tikrasis orgazmas, įvyksta tada, kai vidinė moteris ir vidinis vyras susitinka ne tik tarp dviejų kūnų.
Stipriai surezonavo ir tai, kad pirmus trejus pažinties metus mes projektuojame, moteris projektuoja savo vidinį vyrišką pradą (su savo vyru), o vyras, savo vidinę moterį (su savo moterimi) ir tame rožiniame etape mes iš tiesų matome save, tik dar to nežinome. Kai projekcija nuslūgsta ir idealas pradeda byrėti, tada prasideda tikrasis darbas arba mes kaltiname kitą, kad „pasikeitė“ arba atsiimame projekciją ir sakome: tai, kuo aš žavėjausi jame, pamažu randu savyje, jo ryžtas tampa mano ryžtu, jo logika tampa mano aiškumu, jo kūryba tampa mano drąsa. Ir tada vyras (moteris) iš tirono ar idealo transformuojasi į vidinį vedlį.
Suprantu, kad įsimylėjimas nėra tik jausmas, tai procesas, kuris skirtas transformuoti, bet jei projekcijos nenuimame, mes liekame priklausomi nuo fantazijų ir bėgame nuo partnerio prie partnerio, ieškodami to paties idealo.
Meilė nemėgsta rutinos ir nuobodulio, bet ji taip pat nemėgsta nesąmoningumo!
Aistra savaime ateina, bet savaime ir neišsilaiko, ją palaiko nuolatinis pažinimas, nes šalia manęs visada yra nepažįstamasis, net jei gyvename kartu daug metų su vyru (moterim), mes keičiamės, bręstame ir transformuojamės.
Gal santykių paslaptis nėra išlaikyti tą patį žmogų, o nuolat iš naujo susitikti su tuo, kuris jau tapo kitu?
Ši savaitė, kai kasdien primenu sau „aš myliu save“, „aš myliu savo protą“, „aš myliu savo jausmus“, man tapo labai praktiška šio mito tąsa, nes meilė transformuoja ne tik santykyje su kitu, bet ir santykyje su savimi. Ir gal visa esmė tame, kad įsimylėjimas yra kvietimas užauginti tai, kas manyje dar neišsiskleidė, o meilė, tai drąsa likti, kai rožinė migla išsisklaido ir aš pamatau ne idealą, o žmogų. Kartu pamatau save šiek tiek tikresnę, šiek tiek brandesnę ir šiek tiek labiau susijungusią su savo vidine moterimi ir vidiniu vyru.