„Finansinio raštingumo“ sąvoka žinoma dar ne visiems, tačiau pastaruoju metu apie tai imta kalbėti vis daugiau. Kai kurie žmonės ne tik patys panoro tapti finansiškai raštingais, bet ir šias žinias įskiepyti savo vaikams. Tad kas yra tas finansinis raštingumas ir kaip jo išmokti kalbamės su „Finansų anatomija“ įkūrėja, finansų patarėja ir šeimos susirinkimų moderatore, Vesta Ališauskiene.
Kas yra finansinis raštingumas? Ši sąvoka atsirado visai neseniai, tiesa? Senesnės kartos žmonės net negirdėjo apie tokį dalyką, jau nekalbu apie tėvus bei senelius.
Finansinis raštingumas nėra labai nauja sąvoka, tik anksčiau tai buvo vadinama kiek kitaip – finansine gerove, finansiniu stabilumu. Lietuvai įstojus į ES, apie finansinį raštingumą pradėta kalbėti daugiau, nes užsienio šalyse ypatingai skatinamas verslumas. Verslumo ir finansinio raštingumo vaikai mokomi mokyklose, o valstybė labiau remia verslius žmones, nei tuos, kurie dirba ofisuose nuo 8 iki 17 val.
Ar mūsų kartos žmonės girdėjo apie tokį dalyką, kaip finansinis raštingumas? Manau, kad ne, tačiau kažkokią kitokią sampratą girdėjo tikrai. Tačiau tada buvo kitokie laikai. Mūsų pačių, ar mūsų tėvų kartoje kažką perparduodantis žmogus buvo vadinamas paniekinamai, „spekuliantu“. Dabar laikai pasikeitę ir ankstesnį spekuliavimą vadiname tiesiog verslu. Nes šiuo metu praktiškai visi kažką perka ar parduoda – ar tai paslaugas, ar tai prekes, ar tai žmogiškuosius išteklius.
Kodėl reikia mokytis finansinio raštingumo? Kaip jo išmokti ir ar iš viso įmanoma išmokti?
Finansinio raštingumo reikia mokytis tam, kad taptumėte finansiškai saugūs ir nenukentėtumėte priėmę netinkamus finansinius sprendimus. Kad žinotumėte kas yra finansinė laisvė, gebėtumėte susidėlioti tikslus ir ateities planus. Dirbdama pastebėjau, kad paprašyti surašyti savo svajones, žmonės suvardina keliones, brangiausius automobilius, namus ir t.t. Tačiau kai reikia atsisukti į savo finansus, ką jie pamato?
Tarkim, žmogus surašė svajonių sąrašą už 100 000 eurų. Tačiau šiai dienai jis uždirba 50 000 eurų. Ir ką jis tokiu atveju daro? Kadangi nėra finansiškai raštingas, svajonę susimažina iki 50 000 eurų per metus. Užuot padidinęs pajamas. Būtent taip elgtųsi finansiškai raštingas žmogus. Jis skaičiuotų savo biudžetą, kad galėtų pasiekti tą reikiamą, visas svajones išpildysiančią sumą.
Finansinio raštingumo ne tik galima išmokti, jo būtina mokytis. 5 metų sulaukusius vaikus jau reikia pradėti mokyti finansinio raštingumo. Taip žmogus išmoks, kaip netapti sukčiavimo auka, kaip nepakliūti į finansinius spąstus, kaip nusistatyti savo gyvenimo finansinius tikslus ir pan.
Aš pati, kaip finansų konsultantė, vykstu į šeimas, kuriose kartu kuriame finansinį šeimos modelį, į procesą įtraukdami ir vaikus. Per žaidimus, įdomią veiklą, įtraukiame juos į šeimos biudžeto planavimą, valgiaraščio sudarymą, supažindiname su komunalinių paslaugų mokesčiais ir t.t. Artimiau susipažinusios su šiuo procesu, šeimos ir nustemba, ir apsidžiaugia, nes atsiranda tas trečias žmogus, kuris nepiršdamas savo subjektyvios nuomonės, padeda susitvarkyti su jų pajamomis ir išlaidomis.
Šeimos finansų valdymas turi būti toks pat natūralus procesas, kaip dantų valymas. Mes juk žinome, kad dantis reikia valytis ryte ir vakare. Tas pats ir su finansais. Turim kartą per savaitę, ar kas dvi savaites susiregistruoti savo išlaidas ir pajamas. Tokiu būdu žinosim kiek išleidžiam ir kiek uždirbam. Gebėsim planuotis savo ateities tikslus, įgyvendinti svajones.
Kokį žmogų galima būtų pavadinti finansiškai raštingu? Ką jis turėtų žinoti?
Pagrindinis finansiškai raštingo žmogaus bruožas tas, kad jis uždirba daugiau nei išleidžia. Jam tiesiog tai natūraliai pavyksta, nes geba planuoti savo biudžetą. Sąžiningai vykdo visus įsipareigojimus, moka mokesčius. Pats orientuojasi finansų rinkoje, ar turi tuo užsiimantį patarėją. Kitaip tariant, finansiškai raštingas žmogus:
– aiškiai žino ir skiria kas yra aktyvios ir pasyvios pajamos;
– turi sukaupęs, vadinamąją „saugos pagalvę“ – 3-6 mėnesių atlyginimų sumą;
– kaupia oriai senatvei, nesitikėdamas, kad viskuo pasirūpins valstybė;
– žino esminius skirtumus tarp kreditinių ir debetinių banko kortelių – kad nuėmus pinigus iš vienos, bankas palūkanas ima, o iš kitos, neima;
– žino, kaip nepatekti į sukčių pinkles ir kur kreiptis su tokiais susidūrus;
– žino savo turimo turto vertę bei kiek kas kainuoja;
– geba tikslingai investuoti tiek į save, tiek į savo turto padidinimą;
– žino iš ko susideda jo darbo užmokestis ir kiek mokesčių turi sumokėti valstybei.
Finansiškai raštingas žmogus nuo finansiškai neraštingo skiriasi tuo, kad pirmasis suvokia, jog pinigai tarnauja jam, jo poreikiams, o antrasis tarnauja pinigams. Pirmasis stengiasi, kad pinigai uždirbtų pinigus, o antrasis dirba dėl pinigų ir juos uždirba sunkiu darbu. Išnykus šiam esminiam skirtumui, žmonės žinotų, kad pinigai tarnauja žmonėms, o ne žmonės tarnauja pinigams. Žmonės dažnai kaupia „juodai dienai“, tačiau tos juodos dienos geriau nelaukti. Nes jei kaupi „juodai dienai“, ji ima ir ateina. Vien pakeitus formuluotę į „saugos pagalvė“, „pagalbos fondas“, kaupimas tampa visai kitokiu.
Ar Lietuvos žmonės finansiškai raštingi?
Deja, statistika rodo, jog Lietuvoje yra tik 15% finansiškai raštingų žmonių. Pagal 2019 m. atliktus Spinter tyrimus – 36% žmonių savo finansus planuoja kitam mėnesiui ir vos 13% Lietuvos gyventojų – ilgesniam, nei metai laikotarpiui.
Kas mane, kaip finansų konsultantę, labiausiai liūdina, jog net 50% tautiečių visiškai neplanuoja savo finansų. Tik 6% lietuvių turi senatvės taupymo strategiją.
Tad kalbant ar Lietuvos žmonės finansiškai raštingi, negaliu taip drastiškai teigti, kad visiškai ne, tačiau skaičiai rodo, jog tokių mūsų šalyje mažuma.
Kodėl tau iš viso kilo idėja pradėti konsultuoti žmones finansinio raštingumo tema?
Prieš 5 metus įsidarbinau vienoje finansinėje įstaigoje, kurioje eiliniai žmonės konsultuojami finansiniais klausimais. Tai mokesčiai, subsidijos, išmokos, taupymo bei draudimo paslaugos ir pan.
Jau pirmaisiais darbo metais pastebėjau, kad atėjęs konsultuotis į finansų įstaigą žmogus sunkiai priima sprendimus, arba iš viso jų nepriima. Ateina, išklauso informaciją ir kartais net nesupranta kas jam kalbama. Visiškai nesigilina į situaciją teigdamas, kad juo pasirūpins valstybė. Labai dažnai tokio žmogaus šeimoje išlaidos viršija pajamas, prisiimta per daug finansinių įsipareigojimų. Kitaip tariant, vos suduriamas galas su galu. Tokie žmonės gyvena nuo algos iki algos, arba, kaip aš sakau, nuo skolos iki skolos, nes gavę atlygį, jį atiduoda už skolas ir laukia kito mėnesio, kad galėtų susimokėti kitas skolas. Šie žmonės apie jokius taupymo variantus net negali galvoti, nes nėra iš ko taupyti. Todėl tokią informaciją tiesiog atmeta.
Pastebėjusi tokią problemą, pradėjau ją nagrinėti giliau, domėtis, analizuoti ir ėmiausi iniciatyvos – surengiau pirmąjį seminarą „Finansinis raštingumas suaugusiems“.
Jame dalyvavusios šeimos susidomėjo, kaip finansinio raštingumo išmokyti vaikus. Jų paskatinta, pradėjau organizuoti finansinio raštingumo seminarus tėveliams. Jų metu aiškinamės, kaip vaikuose ugdyti finansinį raštingumą, tačiau lygiagrečiai dirbame ir su suaugusiais. Kadangi suaugęs žmogus kartais sunkiai priima tiesioginius patarimus, nusprendę finansiškai ugdyti savo atžalas, tėvai ir patys per jas nemažai visko išmoksta.
Labai dažnai tėvai nustemba, kiek mažai žino apie finansus. Juk mūsų ir tėvų kartas auklėjo taip, kad vaikas privalo gerai mokytis, o pabaigęs mokslus gautų gerą darbą. Reiškia – dirbtų kažkam. Aš tikiu, kad vaikus reikia skatinti ne sunkiai mokytis tam, kad vėliau jie sunkiai dirbtų, o ugdyti jų stipriąsias puses, kad ateityje jie galėtų dirbti sau. Finansiškai raštingi tėvai taip ir daro – ugdo vaiko verslumą. Gebėjimą vadovauti, kurti, organizuoti. Kuo žmogus finansiškai raštingesnis, tuo mažiau nori dirbti kažkam ir tuo labiau linkęs dirbti sau, ar net sukuria darbo vietas kitiems žmonėms.
Tad siekdama pakelti finansinį Lietuvos gyventojų raštingumą, ir ėmiausi šios veiklos. Tikiu, kad man pavyks. Nesitikiu, kad per mėnesį, ar per du, bet palaipsniui tikrai pavyks. Ir ateityje turėsime ne 15% finansiškai raštingų žmonių, o gerokai daugiau.